Biebžos nacionalinis parkas įkurtas 1993 metais. Jis įsikūrė šiaurės rytų Lenkijos Palenkės vaivadijoje. Tai didžiausias Lenkijoje nacionalinis parkas - 59 223 ha. Miškų plotai Lenkijoje užima 15 544 ha, ariamieji plotai - 18 180 ha, o dirvonai - žinomi Biebžos pelkynai, iš tikrųjų labiausiai vertingos gamtos ekosistemos - 23 428 ha. Aplink parką įkurta apsauginė juosta (66 824 ha). Tiksliai saugomas yra 5,075 ha plotas (tarp kitko, sena Raudonoji pelkė). Tai labiausiai natūralus Lenkijoje ir Vidurio Europoje žemųjų, pereinamųjų ir aukštųjų durpynų kompleksas su specifine augmenija, būdinga upių slėniams, ir su ypač turtinga ornitofauna.
Biebžos pelkynai yra svarbiausi Lenkijoje, taip pat Vidurio ir Vakarų Europoje daugelio su pelkių gamta susijusių paukščių išsiritimo plotai. Biebžos slėnis turi išskirtinę reikšmę ornitologiniu atžvilgiu, ypač dėl to, kad pelkės yra Europoje nykstantis gamtovaizdis. Todėl Biebžos parko teritorija buvo apimta Tarptautine RAMSAR konferencija, kuri saugo pelkių plotus ir paukščių išsiritimo vietas. Šis plotas turi Nacionalinių parkų ir saugomų teritorijų komisijos ICUN (Tarptautinė gamtos apsaugos ir natūraliųjų atsargų sąjunga) bei Nacionalinių parkų ir Europos gamtos parkų federacijos rekomendacijas pripažinti jį Pasaulio paveldo objektu.
Geologija ir geomorfologija
Biebžos nacionalinis parkas apima nemažą Biebžos daubos dalį - didelį teritorijos pažemėjimą, kurio ilgis 100 km (su kelių metrų durpių sluoksniu). Tai didžiausias ir geriausiai žinomas Vidurio Europoje natūralus durpių kompleksas, kurio plotas - apie 90 000 ha. Biebžos slėnį iš rytų, pietų ir vakarų supa Balstogės, Kolno ir Aukštosios Mozūrijos moreninės aukštumos, kurios susidarė Vidurio Lenkijos apledėjimo metu. Šiaurėje slėnis ribojasi su Augustavo ir Grajavo zandru, susiformavusiu paskutinio Baltijos apledėjimo metu. Biebžos slėnyje skiriami trys geomorfologiniai vienetai, vadinami baseinais: Šiaurės, apimantis slėnį nuo rytų nuo Štabino, Vidurio - nuo Štabino iki Osoviec, ir Pietų - nuo Osoviec iki Biebžos ir Narevo upių.
Šiaurės baseinas, vadinamas taip pat Aukštutiniu Biebžos baseinu, apima slėnio 40 kilometrų ilgio atkarpą, kurios plotis 1-3 km. Durpių telkiniuose yra 3-6 metrų klodų. Vidurio baseinas yra trapecijos formos, kurios matmenys 20 x 40 km. Tai yra durpynų kompleksas, kurio dydis apie 45 000 ha ir klodo storis 1-3 m. Šiaurinėje jo dalyje po durpių telkiniais užsilikęs smėlis ir žvyras, o pietinėje dalyje vandens sąnašynai ir molis. Vidurio baseinas išsiskiria durpynu apsuptomis plačiomis smėlio kopomis, kurios susiformavo epolitinių procesų metu. Augustavo, Woźnawiejski, Rudzki kanalai (pastatyti pirmojoje XIX amžiaus pusėje) žymiai pakeitė šios slėnio dalies hidrologinį tinklą, sukeldami dirvinių vandenų lygio pažemėjimą ir durpių nusausėjimą. Pietų baseinas, natūraliausias Biebžos slėnyje, vadinamas taip pat Žemutiniu Biebžos slėnio baseinu, yra 30 km ilgio ir 12-15 km pločio latako formos. Durpynai su 1-2 m storio durpių klodu užima apie 21 000 ha plotą. Yra kopų juosta (šiaurės rytų dalyje) bei nedidelių mineralinių iškilimų. Išilgai upės koridoriumi tęsiasi 1-2 km dumblo juosta su daugeliu sengavių ir pusapvalių vingių.
Vandenys
Biebžos upė sudaro pagrindinę hidrologinę parko ašį (parko ribose 152,5 km ilgio). Tai tipiška žemumos upė su žemais nuolydžiais (vidutinis Biebžos vandens paviršiaus nuolydis nuo šaltinio iki ištakos - 0,36 %), stipriais vingiais, su gausiais pusapvaliais vingiais ir sengavėmis. Biebžos vagos plotis - nuo kelių metrų Šiaurės baseine iki keliasdešimt jos žemupy. Biebžos aukštupys - 7051,2 km² dydžio. Biebžos slėnis aprūpinamas ne tik paviršiaus vandenimis, bet taip pat gruntiniais: garais iš slėnio dugno ir ištekančiais iš slėnį supančių moreninių aukštumų perkirstų vandeningųjų sluoksnių. Aprūpinimo vandeniu būdas bei vandens lemia parko biotopų pobūdį.
Augmenija
Parko augalija pasižymi dideliu įvairumu, dideliu natūralumu ir daugeliu retų rūšių. Palankias sąlygas čia randa šiaurinės kilmės augalai ir ledyniniai reliktai, kuriems atstovauja 17 rūšių induočių augalų, tarp kitko: žemasis beržas, laponiškas gluosnis, Alpių švylys, karališkoji glindė, durpinė uolaskėlė ir 8 rūšys samanų. Iki šiol Biebžos slėnyje patvirtinta 920 rūšių induočių augalų iš kurių 67 apimti Lenkijoje teisiška rūšies apsauga, o 45 atsirado Raudonajame induočių augalų, kuriems Lenkijoje gresia išnykimas, sąraše - kaip rūšis nykstanti arba kuriai gresia išnykimas (tarp jų belapis vilkdalgis, durpinė našlaitė, Alpių švylys ir gluosnis. Ligšioliniais duomenimis, Biebžos slėnyje yra 73 grupės augalų, tarp jų beveik visos grupės vandens, pelkių ir durpynų biotopų, aptinkamų Lenkijoje. Ypač vertinga yra didelė grupė viksvų - samanų ir samanynų būrių, kur aptinkamos rūšys, nykstančios kitose šalies dalyse. Šiaurės klimato įtakos išraiška yra 7 grupės šiaurės pobūdžio augalų, tarp jų: žemojo beržo atžalynas, samanynas su baltagalvių persvara, pušų šilas.
Didžiulė Biebžos slėnio vertybė yra išlaikyta abipusis ekologinis zoniškumas, tai reiškia skersinis ir išilginis augalų buvinių zoniškumas sąlygojamas įvairių hidrologinių santykių. Geriausiai ji išlaikyta Biebžos slėnio Žemutiniame baseine ir gana gerai Vidurio baseine. Nepaprastai įdomios pagal turtingumų yra gausios mineralinės salos.
Gyvūnai
Biebžos slėnis yra unikalus vandens-pelkių paukščių telkinys Europoje. Iki šiol čia stebėta 271 rūšį paukščių, tarp jų 181 rūšį perinčių paukščių. Iš jų 56 rūšys, pripažintos Lenkijoje kaip nykstačios arba tokios, kurioms gresia pavojus išnykti, susitelkė parke, pvz.: dubeltas, meldinė nendrinukė, mažasparnė žuvėdra, didysis erelis rėksnys. Kai kuriems iš jų Biebžos pelkės yra paskutinė vieta, kuri gali užtikrinti jų populiacijos Vidurio Europoje išlaikymą. Daugelio faunos grupių duomenys vis dar yra nepilni, juos reikia papildyti. Parko teritorijoje patvirtintos 48 rūšys žinduolių, tarp jų 10 rūšių šikšnosparnių ir reta Lenkijoje didžioji miegapelė, 12 rūšių varliagyvių, 5 rūšys roplių ir 37 rūšys žuvų. Bestuburių fauna yra mažai pažinta. Iki šiol čia užfiksuota: 788 rūšys drugelių, 699 rūšys vabalų, 450 rūšių vorų ir 339 rūšys kitų sisteminių grupių bestuburių.
Pavojai
Pagrindiniai parko gamtinei vertei kylantys pavojai yra plotų nusausinimas ir atsisakymas ekstensyviai eksploatuoti pelkių balas. Pirmas iš jų perdžiovina durpynus ir mineralizuoja bei pakeičia augaliją link labiau sausų buveinių. Vietiniams ūkininkams (dirvos savininkams) atsisakius ganyti galvijus bei pjauti viksvas ir viksvas - samanūnus, susidaro sąlygos krūmynų ir miškų. Norint sulaikyti pavaldumą ir išlaikyti vertingas pereinamąsias jų stadijas, naudojama aktyvi apsauga. Kadangi privatiems savininkams priklauso 46 % parko teritorijos, tai žemės ūkio funkcionavimas pagal nustatytas apsaugos normas parkui yra ypač svarbus.
Turizmas
Biebžos nacionalinio parko teritorijoje yra prieinamas vandens maršrutas upėmis Biebža (135 km) ir Jegrznia iš Raigrodo, paženklinti 14 sausumos turistinių maršrutų (bendras ilgis - 419,8 km) bei dviračių maršrutas (19,5 km). Keliuose iš jų pastatyti stebėjimo bokštai ir pakylos bei įrengta lieptus, palengvinančius perėjimą per klampų plotą. Netoliese BNP direkcijos, prie Osoviec geležinkelio stoties, įsikūręs Vietinis ugdymo centras, kuriame įrengti stebėjimo bokštai, pakylos, lieptai ir informacinės lentos. Stovyklavietės Osoviec, Barvik ir Grzędy vietovėse turi pavesines. Geriausiai įrengta Osoviec stovyklavietė. Čia yra tualetai ir dušai, sezono metu - 4 kambariai, 2 ir 3 vietų. Norintys gali pasinaudoti vandens įrengimų nuomos punkto paslaugomis (25 baidarės ir 4 kanadietiškos valtys). Labiausiai patrauklūs gamtos atžvilgiu yra maršrutai prie miško sargo namo Barvik vietovėje, taip pat netoliese miško sargo namo (mėlynas, raudonas, žalias). Turistams miško sargo name Grzędy paruošti 6 kambariai - dviejų ir trijų vietų (vietų rezervavimas - tel. 0 - 502584903), 2 vonios su dušu ir šiltu vandeniu bei virtuvė (šaldytuvas, dujinė viryklė, indai), kur galima patiems ruošti maistą.
Gausiausia turistų grupė - tai vandens žygių dalyviai, paukščių stebėtojai iš Vakarų Europos bei pagrindinių ir vidurinių mokyklų mokiniai. Apmokyta 40 BNP gidų, pasiruošusių aptarnauti mokyklines grupes bei turistus iš Vakarų (anglų ir vokiečių kalbomis). Parko teritorijoje veikia 66 svetingi ūkiai.